Viktoras Petkus (1928-05-17—2012-05-01) — Lietuvos politinis veikėjas ir disidentas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės narys.
Gimė Raseinių aps. Aleksandrų k., mokėsi Minionių pradžios mokykloje, kurią baigė 1940 m., vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. areštuotas. Nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, už mėginimą pabėgti bausmė padidinta dar dešimčia metų. Po J. Stalino mirties 1953 m. paleistas anksčiau termino.
Grįžęs į Lietuvą 1954 m. eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet dėl ligos studijas nutraukė.
Grįžęs į Lietuvą 1954 m. eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet dėl ligos studijas nutraukė.
1976 m. gruodžio 1 d. Viktoras Petkus, Eitanas Finkelšteinas, Tomas Venclova, kun. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė užsienio žurnalistams Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje paskelbė apie Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą bei tikslus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo suimtas, bute padaryta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. liepos 10-14 d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius — lageryje, penkerius — tremtyje. V. Petkus kalėjo Vladimiro, Čistopolio kalėjimuose, vėliau — lageryje Permės srityje. 1988 m. visuomenei reikalaujant, buvo paleistas iš tremties, grįžo į Lietuvą. Viktoras Petkus nuo 1989 m. — Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, 1990–1991 m. — Krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas, nuo 1992 m. — LR Seimo žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų patarėjas, 1994–1997 m. — Vyriausybės konsultantas žmogaus ir piliečių teisių klausimais.
V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“. Parašė ir išleido šias knygas: „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Laiškai iš Intos“ ir kt. 2010 m. Mykolo Romerio universitetui padovanojo savo biblioteką — apie 5000 knygų ir rankraščių. 1978 m., 1979 m. ir 1981 m. buvo pristatytas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti. 1992 m. rugsėjo 11 d. Tarptautinis Kembridžo biografų centras V. Petkų paskelbė 1991-1992 m. pasaulio žmogumi, o kiek vėliau — ir XX amžiaus žmogumi. 1993 m. režisierius Vytautas Damaševičius apie jį sukūrė filmą „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“. Jis palaidotas Raseinių kapinėse. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvusi Raseinių „Kalno“ vidurinė mokykla pavadinta Viktoro Petkaus vardu (Raseinių Viktoro Petkaus pagrindine mokykla).
Prisiminimai apie Viktorą Petkų
Laisvės kovotojas Viktoras Petkus
Likimas taip nulėmė, kad kai kurių žymių raseiniškių vardai mano gyvenimo kelyje vis dėsningai pasikartodavo.
Prisimenu, buvau dar jaunutė Raseinių vidurinės mokyklos moksleivė, kai 1953-aisiais paleistas iš kalėjimo būsimas žymus Lietuvos politinis veikėjas, disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus kurį laiką zakristijonavo Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o mes, kelios bailios tikinčios mergaitės Danutė ir Marytė Keparutytės, Elenutė Norkevičiūtė, Simonavičiūtė, Šliburytė ir kitos, saugodamosi, kad niekas nepamatytų, vakarais eidavome į bažnyčią klausyti šv. Mišių...
Prie altoriaus vaškines žvakes visada uždegdavo aukštas, stambokas, tvirto sudėjimo, visada susikaupęs, į mus žvelgdavęs drąsinančiomis, draugiškomis akimis žmogus – Viktoras Petkus. Sužinojome, kad jis svajojo įstoti į Kunigų seminariją. Tačiau svajonei nebuvo lemta išsipildyti: už antisovietinę veiklą V. Petkus buvo priverstas nutraukti mokslus Raseinių vidurinėje mokykloje ir 10 m. kalėti Sibiro kalėjime... Jis mums tada atrodė lyg šventas paminklas: nenugalimas, drąsus, teisingas ir giliai tikintis.
1954-aisiais V. Petkus Raseinių vakarinėje mokykloje eksternu išlaikė brandos egzaminus, tačiau savo svajonės įstoti į Kunigų seminariją, rodos, dėl parapijos klebono neišduotos rekomendacijos išpildyti negalėjo...
Mūsų draugiškasis palydovas ir sargas Raseinių bažnyčioje daugiau nepasirodė, nes išvyko į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos. Dėl sunkios sąnarių ligos, įgytos Sibiro kalėjime, universitete mokslų irgi nebaigė – teko užsidirbti duonai įvairiose atsitiktinėse tarnybose: VU Medicinos fakultete dirbo širdies ir kraujagyslių laboratorijos prietaisų meistru, Meno draugijoje – buhalteriu, Šv. Mikalojaus bažnyčioje – zakristijonu...
Savo patriotine pasipriešinančia sovietiniam režimui veikla vis pavojingai stodavo komunistams skersai kelio, todėl buvo vis areštuojamas, tardomas, kankinamas, teisiamas, tremiamas Sibiran.
1957 m. už studentų organizavimą per Vėlines Rasų kapinėse pagerbti tautos didvyrius buvo nuteistas 8 metams katorgos. O sugrįžęs 1968-aisiais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto organizuojamoje ekskursijoje Rygoje Brolių kapinėse pasakė režimui nepageidaujamą kalbą, todėl tuoj pat neteko darbo.
1976 m., kaip vienas reikšmingų Helsinkio Žmogaus teisių kovotojų grupės Lietuvoje narių, Maskvoje organizavo spaudos konferenciją užsienio žurnalistams ir drąsiai pateikė tikruosius Lietuvos kovotojų grupės tikslus. 1978 m. jo bute Vilniuje buvo atlikta krata, konfiskuoti svarbūs dokumentai, rašomoji mašinėlė, V. Petkus vėl buvo suimtas ir teisiamas: 3 m. sustiprinto režimo, 7 m. Permės lageryje, 5 m. tremties...
Tokius „daugiaaukščius“ įkalinimus režimas skirdavo ypač svarbiems „nepataisomiems“ laisvės kovotojams.
V. Petkaus tremties laikas Permės lageryje man netikėtai nauju paveikslu nusišvietė paskutiniame XX a. dešimtmetyje, gyvenant jau Šveicarijoje, todėl šiek tiek prie jo ir stabtelėsiu.
Kartą įsikalbėjus su senosios Šveicarijos išeivių kartos emigrantu, ilgamečiu akredituotu „Pasaulio lietuvio“ korespondentu Europai Narcizu Prielaida, jis manęs paklausė, ar pažįstu savo žemietį raseiniškį V. Petkų. Aš prisipažinau, jog ne tik pažįstu, bet esu jo didvyriškų kovų prieš sovietinį režimą gerbėja ir brangintoja, o N. Prielaida ėmė pasakoti: „1987 m. Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-oje sesijoje aš turėjau teisę pasisakyti kaip „Pasaulio lietuvio“ korespondentas, tačiau su tuo metu Šveicarijoje gyvenusiu rusų disidentu J. Orlovu slaptai buvome susitarę, kad vietoj manęs į Jungtinių Tautų tribūną staiga įlips jis, J. Orlovas. Kaip kurį laiką kalėjęs Permės lageryje kartu su V. Petkumi ir su juo susidraugavęs, J. Orlovas Petkų labai vertino: vadino jį nepalūžtančiu geležiniu antikomunistu, Pabaltijo tautų rusifikavimo, susisiekimo su užsieniu politikos ir religijos varžymo gynėju. „Mano patirtis Permės kalėjime bus gyviausias pavyzdys pasauliui, ką patiria Lietuvos kovotojai už laisvę“, – paaiškino man J. Orlovas.
J. Orlovas drąsiai žengė į Jungtinių Tautų tribūną ir su užsidegimu ėmė pasakoti apie Permės lageryje sutiktą nepaprastą lietuvį V. Petkų, vertą pasaulinio didvyrio-kovotojo prieš sovietinį režimą vardo ir aukšto Laisvojo pasaulio politikų pripažinimo. Kilo sąmyšis. Sovietų delegacija „in corpore“ apleido konferencijų salę. Likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė J. Orlovui kalbėti, tačiau kas svarbiausia jau buvo pasakyta...
Didžiuodamiesi savo bebaimiu kovotoju už laisvę, raseiniškiai šiandien gali pasidžiaugti, kad jų žemietis V. Petkus yra įvertintas pasauliniu mastu: 1992 m. tarptautinis Kembridžo biografų centras V. Petkų pripažino 1991–1992 m. pasaulio XX a. Žmogumi, įvairios tarptautinės organizacijos jį net tris kartus nominavo Nobelio premijai gauti, 2007 m. Ukraina jį apdovanojo 1-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“, Estija 2011 m. – Marijos žemės Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.
Lietuva aukštų apdovanojimų irgi nepagailėjo: 1994 m. skirtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, 1999 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis, o 2011 m. – Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
V. Petkus spėjo garbingai įrašyti savo vardą ir Nepriklausomos Lietuvos politinėje veikloje: nuo 1989 m. jis buvo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininku, 1990–1997 m. – Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininku, 1994–1997 m. – vyriausiuoju konsultantu Vyriausybėje žmogaus ir piliečių teisių klausimais.
V. Petkus leido ir redagavo laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, žurnalą „Tėvynės sargas“, jo knygos tautine patriotine tema – geriausi lietuviško tautinio dvasinio atspindėjimo pavyzdžiai.
2010 m. Mykolo Romerio universiteto biblioteka gavo V. Petkaus paskutinę dovaną prieš mirtį – 5 000 jo išsaugotų vertingiausių knygų.
V. Petkus mirė 1912 m. Vilniuje. Palaidotas Raseinių kapinėse.
Apie V. Petkų kalba nepasenstantis žurnalisto-operatoriaus Vytauto Domaševičiaus 1993 m. sukurtas filmas „Esu toks, koks esu“.
Visi, kurie esame baigę buvusią Raseinių „Kalno“ vidurinę mokyklą, nepaprastai apsidžiaugėme sužinoję, jog mūsų mokyklai suteiktas bebaimio kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę Viktoro Petkaus vardas. Esame dėkingi Raseinių miesto vadovams ir visuomenei už teisingą sprendimą ir manome, jog geresnio pavyzdžio raseiniškių jaunajai kartai, kaip V. Petkaus gyvenimas ir veikla, tikrai negali ir būti.
Rašytoja Janina Survilaitė
