Anot kunigo A. Saulaičio: „Ypatingas lietuvių ryšys su mirusiaisiais atkeliavo dar iš protėvių laikų. Mes, lietuviai, labai vertiname tą ryšį. Aš manau, kad tai ateina iš dėkingumo ir pagarbaus atminimo tų, kurie buvo ir yra mums svarbūs. Tai yra būdas su pagarba ir dėkingumu prisiminti ne tik mirusius artimuosius, bet ir bendruomenės narius, žymius, nusipelniusius šalies žmones. Toks mirusiųjų pagerbimas yra kartu ir prisiminimas, iš kur mes esame kilę, kad nenukritome iš dangaus, kad mes turime šaknis. Lietuviai yra tauta, kuri mąsto apie savo šaknis, tauta, kuriai tai svarbu“.
Mūsų progimnazijos bendruomenė taip pat prisimena buvusius mokinius ir mokytojus, kurie jau iškeliavo Anapilin, ir kiekvienais metais Vėlinių laikotarpiu pagerbia jų šviesų atminimą. Uždegtos žvakutės ant Viktoro Petkaus kapo, su pagarba prisiminti ir kiti bendruomenės mirusieji.
Lankydami savo artimųjų kapus, uždekime žvakeles ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko.
